rėčka

×rėčkà (brus. paжкa, paшкa) sf. (2) 1. platus medinis indas, puskubilis: Sūdas neaukštais šulais vadinas rėčkà J. Prekyvietėse buvo mėsos ir daržovių, rėčkose plaukiojo žuvys K.Bor. Čia pat didžiuliai dubenys apšutintų kruopų, plačios rėčkos su bulvėmis J.Balt. Suplakė rėčkelėj tešlą A.Vien. Naujoje rė̃čkoje gerai kilo duona An. Pripilk vandens pilną rėčkutę, kad neperdžiūtų Jnš. Rė̃čkoj alų užraugė Dbk. Pilną rė̃čką [v]andenio pripylei, kurgi rūbus merksi? Rk. Nemažą rė̃čką mėsos prikrovėm BM442(Kp). ^ Vienoj rėčkoj dvi duonos (kiaušinis) Užp. 2. R355, MŽ, N, [K], Kos32, I, M, Žgč nedidelis medinis indas su rankena: Paimk rėčkelę i eik karvės milžti Kv. Senovėj ir pieną su rėčkelėms semdavo Krkl. 3. Skrd, Vlkv pintinė, krepšys: Rytoj eisiu parsinešti karklų, reikės rėčkas pinti Šn. Prirink rė̃čką bulvių Alvt. ║ Ar sėtuvė (ppr. šiaudinė).